Ponulis Eltonas vel jus kviecia... jos sunybes 6 skyriukyje:))) MANO PAREIGOS NAMUOSE Pareigos jausmas kamuoja kiekvieną gyvą padarą žemėje. Ir aš tam nė jokia ne išimtis. Aš kaip ir bet kas kitas turiu pareigos, atsakomybės jausmus. Atsakomybės ir pareigos jausmai manyje suderinti – tai reiškia, kad atsakomybės jausmas prižiūri, kad pareigos jausmas būtų tikslus ir kokybiškas. Taigi, visų pirma, reikia išvardinti, ką manyje apima pareigos jausmas. Kad ir koks mažas bebūčiau šiuose namuose, visų pirma, turiu kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, minutę, akimirką sukontroliuoti, kad visi likę, gyvenantys su manimi, viską darytų teisingai ir be priekaištų. Ar įsivaizduojate, kaip tai sunku padaryti, kai nuolat girdi bambant: „Eltonai, nesimaišyk!“.... „Eltonai, marš iš čia!“... Na, kaip man nedalyvaujant bet kokio darbo procese, prižiūrėti, kad jie viską padarytų teisingai... Na, kad ir pavyzdžiui, surinkinėjo šeimininkas kažkokį keistą metalinį daiktą – prisistačiau tuojau pat – puoliau skaičiuoti varžtelių, juo rikiuoti taip, kaip jie turėtų būti sudėti, nes šeimininkas išmėtė juos be jokios sistemos.... O jis žiūri į mane ir juokiasi, kad aš tvarką darau... Niekaip nesuprantu – jeigu jie tokie netvarkingi, tai kas gi daugiau tą tvarką padarys, jei ne aš? Juk tokios mano pareigos!!! Arba, kai šeimininkė ruošia pietus, būtinai turiu žiūrėti ir matyti, ką ji deda į puodą, kaip maišo, ką plauna, net patikrinti, kokiu vandeniu. O ji ima ir numeta mane nuo spintelės, aiškindama, kad aš smalsus ir be to, dar maišausi... Nieko jie nesupranta. Juk aš stebiu, kontroliuoju, kaip jie dirba, ir dar negana to, padedu. Nors ačiū pasakytų, paglostytų, tai ne – ima ir nuveja... Va, aną dieną, atidarė šeimininkas šildymo katilą – sėdi ir žiūri į jį. Aš jau iš tualeto mačiau visą šį procesą. Nu ką čia sėdėti ir žiūrėti – reikia čia paspausti, čia pasukinėti, čia patapenti – puoliau dirbti, na, tiksliau padėti dirbti, patarti, parodyti, ką reikia daryti, o ji pastūmė mane atgal į tualetą, pridarė duris ir toliau sėdi ir žiūri... Keisti tie žmonės. Aš vėl duris šiek tiek atstūmęs, iškišau leteną ir rodau jam, kad va - tą minkštą vamzdį - paspausti reikia... Trūko man kantrybė, išsisunkiau iš tualeto ir nuėjau... Bet buvo taip įdomu, kaip jis be manęs tą darbą padarys.... Va, čia pabudo mano atsakomybės jausmas ir kaip sąžinė ėmė mane graužti: „Eltonai, tu visiškai neatsakingai žiūri į savo pareigas! Tu negalėjai atsitraukti tol, kol darbas nebuvo pabaigtas... Iš kur dabar žinosi, kad jie teisingai viską padarė, kad ko nors nepametė...“ Žinoma, nežinosiu, bet tą akimirką, kai mano atsakomybės jausmas ėmė mane graužti kaip koks graužikas, į virtuvę atsėlino kaimynė ir aš ėmiausi kitos – ne ką nemenkesnės pareigos – užtikrinti, kad kaimynei nebūtų liūdna. Šitos mano pareigos namie kažkodėl nesupranta niekas... Tik aš vienas... Aną dieną, nusprendžiau patikrinti, ar gerai išvalytas namo kaminas ir įlindau į jį. Šeimininkė mane kažkodėl traukė už uodegos, už galinių kojų, kol ištraukė... Ir kaip jai paaiškinti, kad ir pats būčiau išlindęs be problemų, o dabar darbas liko nepadarytas, mane nešė prausti, barė... Ir vis tiek, reikės tą kaminą patikrinti. Pasilikau tai šiek vėlesniam laikui... Arba gėlės – nuolat tikrinu ar jos gerai palietos – patikrinu žemę, pakramtau lapus, nes kažkodėl juos kramtydamas geriausiai nustatau drėgmės kiekį žemėje... Toliau šiukšlių dėžių tikrinimas – irgi baisiai svarbus darbas – reikia jas išversti ir pažiūrėti, ar jie neišmetė ko nors, kas labai svarbu... Arba gali praversti mano kasdieniniuose žaidimuose.... O jau apie vaikų žaislus iš viso nekalbu... Ypatingai mažoji mergaitė mėgsta juos visur išmėtyti... Na, jau aš žaislų tai netvarkau, žinoma, bet čia pasinaudoju proga, ir kelis nugvelbiu... Vėliau su jais žaidžiu, kol neatima...Tiksliau, kol nenusavina mano nuosavybės... O kur tokie smulkūs darbeliai kaip pašto priėmimas iš paštininko, tiksliau laiškų iškrapštymas ir pašto dėžutės, bėgimas visų pasitikti ateinančių, kiemo stebėjimas... ir žinoma, meilumo demonstravimas... Taigi, trumpai apibendrinant pasakysiu, kad mano pareigos apima visus absoliučiai darbus namie. Tik aš jų pats nedirbu, aš prižiūriu, kad tie darbai būtų atlikti teisingai, gerai ir jų kokybė man tiktų. Kartais, žinoma, padedu, ypač su vyriškais darbais – juk aš KATINAS, kartais ir virtuvėje (nors mano manymu, ten daugiau kaimynė turėtų tvarką prižiūrėti – ji juk KATĖ, bet jai pareigos jausmas visiškai nė motais) – patikrinu, ar puode nekarštos bulvės ir morkos, ar vanduo šiltas ar šaltas... O ir spintelėse ar tvarka tokia, kokia turi būti pagal mane... Taip ir prabėga diena... O vakare nusiplušęs ateina į miegamąjį vis tikėdamasis, kad man už mano darbus bus atlygintina – ir kambaryje stovės hamakas... Kiek man būna nusivylimo....
Posted on: Sat, 20 Jul 2013 14:35:06 +0000
Trending Topics
Recently Viewed Topics
© 2015