Sveikos! Taigi manęs jau ilgokai čia nematėt, kaip ir mano rašomos ir verčiamos istorijų, nes buvau prie jūros. ^^ Ir dar turėčiau pridurti, kad vis dar neturiu kompiuterio. -.- Ne prikolas. :| Šiandien įkelsiu naują istoriją, ji su Louis. Paprasta, niekuo neišsiskirianti labaai romantinė istorija, galbt net kažkiek banaloka. :? O dabar paskaitykit mano ir Julės patį pirmąjį darbelį ir žiauriai banalią istoriją lol. Gal kas skaitėt, vadinasi „Užsispyrėlė Inna ir One Direction“. I know, i know, nes pavadinimas banalus.. ;DD Okey, davai paskaitykit ir išreikškit nuomones! P.S. Čia ne pirma dalis, kažkur 30. ;> — Liam, rimtai? One Direction. Nejaugi nieko išradingesnio nesugalvojai? — pasakiau, pamačius atlikėjo pavadinimą. — Pirma paklausyk, o paskui daryk išvadas, — ramiai tarė Liam ir priėjo prie didelio muzikos grotuvo. (Nuo šios vietos pasileidžiam šitą: youtube/watch?v=uJGZGXFY3aQ) Užgrojo lėta muzika ir Liam po kelių akordų pradėjo dainuoti. Klausiausi, ir kad ir kaip nenorėjau pripažinti, likau sužavėta. Vaikino balsas nepaprastai tiko prie muzikos ir viskas skambėjo pasakiškai. Staiga, pagalvojau, ar nebus taip, kad mano balsas viską sugadins? Kai jis baigė aš toliau sėdėjau vietoj ir spoksojau į jį: — Tik nesakyk, kad tu likai tos pačios nuomonės? — neviltingai prakalbo Liam, —Aš taip stengiausi. Toliau sėdėjau ir tylėjau. Galiausiai supratau, kad nėra tikslo spyriotis: — Gerai, aš sutinku. Tik turim vieną problemą. — Kokią? — Nemanau, kad sudainuosiu taip puikiai, kaip tu. Liam išsišiepė ir pasakė, kad jis tikrai nedainuoja taip puikiai, todėl aš jį lengvai nurungsiu. Nusiviepiau jam ir mes pradėjom repeticiją. Gavau pirmą pirmo ir antro uždainio stulpelį, o Liam antrus stulpelius. Priedainį dainavom kartu. Pradžioje mokiausi tonaciją ir žodžius. Jaučiausi kvailai, kai Liam į mane žiūrėdavo, o aš vis pamiršdavau žodžius ir imdavau malti nesąmones, bet kai galiausiai įsiminiau žodžius ir pirmą kartą sudainavau be klaidų, visas susivaržymas ir kvailės jausmas dingo. Atsipalaidavau ir stengiausi kiek tik galėjau. Galiausiai po kokių dvylikos kartų kartojimo, sudainavau taip, kad net ir pati likau labai patenkinta. Sudainavus pirmą stulpelį atsisukau į Liam ir ėmiau klausytis: “Never felt like this before. Are we friends or are we more?...„ Liam žvelgė tiesiai man į akis aiškiai jutau kaip jis dainuoja man. Jo žodžiai mano galvoje staiga įgijo pramę. “Niekada nesijaučiau taip kaip dabar? Ar mes draugai ar daugiau?„ Sutrikau ir net nepastebėjau, kaip atėjo eilė dainuoti. Stovėjau ir žiūrėjau į jį. Liam užtilo ir išjungė muziką: — Kas yra? — pažvelgė į mane nustebęs. Dar kartą permečiau akimis žodžius ir ,staiga, supratau, kad visi žodžiai turi prasmę. Visi nepaprastai atitiko mūsų su Liam situaciją. — Liam, ar tu pats parašei šitą dainą? — galiausiai ištariau. Jis atrodo mažiausiai tikėjosi tokio klausimo. — Ne, tai Niall ir dar kelių žmonių darbas. O kas? Kodėl abejoji? — paklausė jis. Vieną akimirką pasijautė tarsi jis vaidintų tą apsimetimą. — Šitie žodžiai... — pradėjau, bet nutilau. O gal man tiktai pasirodė? Gal tai tik sutapimas. Stovėjau nuleidus galvą į rankas, bet kai ją pakėliau, vaikinas buvo prie pat manęs. — Žinojau, kad suprasi. — tyliai ištarė ir prisiglaudė mane prie savęs. Kai jis buvo taip arti, mane išpylė karštis ir aš nebegalėjau suregzt jokio aiškaus sakinio. Manyje užvirė dvikova: kūnas ir širdis daugiau nieko nenorėjo, tik kuo greičiau pajusti Liam lūpų skonį, bet protas iš visų jėgų protestavo. Jis turėjo mergina, aš, atrodo, vėl turiu vaikiną, aš bučiavausi su Louis ir buvo neaišku, kokie dabar tarp mūsų santykiai. Kad ir kaip dabar norėjau jo bučinio, supratau, kad man daug svarbiau jo neįskaudinti. Švelniai stumtelėjau jį nuo savęs ir užsisukau, nes jo akyse švietė, kad vaikinas labai nuliūdo. — Liam, atleisk. Negali būti taip... Taip nesąžininga. Tu turi merginą ir aš... — laiku sulaikiau liežuvį — Turim liautis, supranti? — atsisukau, pasiryžus vėl sutikti jo žvilgsnį. Bet jis nežiūrėjo į mane, o buvo susmukęs ant sofos ir susiėmęs už galvos. Negalėjau pakelti jo skausmo, ypač kai žinojau, kad pati jį sukėliau. Griebiau už rankinės per petį ir norėjau kuo greičiau sprukti iš čia. — Palauk, Inna. — sustabdė mane Liam balsas — Neišeik. Vistiek namo neparsigausi iki nakties. Sustojau. Kurį laiką taip ir stovėjau atsirėmusi į durų arką, nugara į savo pašnekovą. Kol kas mane tenkino tyla, nes jaučiausi siaubingai ir kai pagalvojau, tai tikrai nenorėjau bastytis kažkur naktyje. Todėl tiesiog stovėjau ir stengiaus negalvoti. — Tu visiškai teisi, Inna, — prabilo jis giliu giliu balsu, kuris sukrėtė iki pat širdies gelmių — Aš pasielgiau taip blogai... Kaip tikras bjaurybė... — jis užsikirsdinėjo. Klausiausi ir iš visų jėgų laikiau ašaras. Nenorėjau, kaip kvailė dabar apsiverkti. — Niekada nenorėjau įskaudinti Danielės, o dabar vos taip nepadariau. — po šių jo žodžių, supratau, kad jis atsistojo. Dabar jis jau stovėjo prie manęs. Aš atsisukau. — Ačiū, Inna, — ir jis stipriai, draugiškai mane apkabino. —Neįsivaizduoji, kaip dėkoju tau. Tu nuostabi mergina. Jei ne tu, būtume įskaudinę daug žmonių, dėl vieno bučinio. — visdėlto nesusilaikiau ir kelios ašaros išriedėjo. Slapta jas nusivaliau. Po kelių sekundžių atsitraukėmė vienas nuo kito ir atsidusę nusijuokėme. Negalėjau atsidžiaugti, kad man taip palengvėjo. — Tai gal apelsinų sulčių? — išsišiepęs pasiūlė vaikinas. Nusišypsojau ir linktelėjau galva. — Pats spaudžiau, — pasigyrė eidamas prie šaldytuvo. Nusijuokiau ir atsisėdau prie stalo. Stebėjau, kaip jis pilstė sultis į stiklines ir traukė iš spintelės pyragaičius. — Tai kaip dėl dainos? Gal pakeiskime ją? — pasiūlė Liam, kai jau užkandžiavome. — Ne, daina tikrai gera. Neverta ją keisti, — paprieštaravau kimšdama pyragaitį su braškiniu sirupu. Jis gūžtelėjo pečiais ir nusišypsojo. — Tai gal nori dar šiek tiek parepetuoti? — paklausė. — Nelabai. Tiesa sakant jaučiuosi labai pavargus. Neįsivaizduoju, netgi kaip pakelsiu užpakalį nuo šitos kėdės.— atsipalaidavus šnekėjau. Liam kaip tik tuo metu gėrė sultis ir vos tik išgirdęs mano paskutinius žodžius — užspringo iš juoko. Jis kosėjo, negalėdamas nustoti juoktis, o aš kitoje stalo pusėje galvojau, kad tuoj nugriūsiu iš juoko. Liam galiasuiai nustojo kosėt, o aš tiek prisijuokiau, kad net kelios ašaros ištryško. — Gali nakvoti pas mane. Viršuje yra laisvas kambarys svečiams, — galiausiai pratarė jis nusiraminęs. — Hmmm... Bet kiti vaikinai juk vistiek šiandien grįš? — paklausiau abejodama. — Na taip, jie žadėjo apie devintą grįžti. — patvirtino jis — Jeigu nenori, tai galiu parvežti tave... — Ne, ne, — pertraukiau jį. — Mielai liksiu. O One Direction manęs net nepastebės. Juk jie netikrina kambarių ar ne? — Na per 3 metus, dar nei karto to nebuvo. — Gerai, tuomet ačiū už maistą, o dabar jau gali man parodyti kambarį, nes visiškai nusivariau nuo kojų. — Taip, sunki dienelė buvo, — pasakė jis, kai jau lipome laiptais. — Tu net neįsivaizduoji... — sumurmėjau. Tikrai, per visą savo gyvenimą neturėjau tiek daug rūpesčių per vieną dieną. Galiausiai priėjom. Kambarys buvo švelnios violetionės spalvos, jame buvo dvigulė medinė, su sidabrinės spalvos užvalkalais lova, staliukas su veidrodžiu, keli gražūs paveikslai ir gėlų puokštė ant komodos. Didelį langą dengė baltos laisvos užuolaidos, ant sienos buvo pritvirtintas televizorius, o netoli komodos buvo durys į mažą, bet jaukų vonios kambariuką. — Ačiū tau. — nusišypsojau jam. — Nėr už ką. Gerai įsikurk. — atsakė jis, — Labanakt. — Labanakt, — tariau ir uždariau duris. Dėl viso pikto dar ir užsirakinau. Tuomet greit nusipraususi ir nusirengusi, griūvau į lovą. Mintyse skambėjo kažkokios seniau girdėtos dainos melodiją. Kas ten ją atliko? Ak, taip, atrodo Little mix, su kuriom rytoj šoksim. Tai buvo paskutinės sąmojingos mano mintys. Užmigau atsipalaidavusi ir besidžiaugianti, kad pagaliau pasibaigė ši diena, bet nė nenutuokiau, kad likimas rytdienai man paruošė daugiau, nei kada pagalvotumėte.... `Ligita
Posted on: Tue, 06 Aug 2013 16:04:19 +0000
Trending Topics
Recently Viewed Topics
© 2015