Turiu prisipažinti, kad esu didelė jums galbūt dar nė sykio negirdėto Philipo Seymouro Hoffmano gerbėja. Tai nepaprastai įdomių, sudėtingų, nevienprasmių vaidmenų kūrėjas, man įstrigęs po juostos „Doubt“, kur vaidina pedofilija įtariamą kunigą, ir „Capote“, kurioje įkūnija rašytoją Trumaną Kapotę (už šį vaidmenį 2006-aisiais Hoffmanas pelnė Oskarą). Jis yra sukūręs ir stiprių, išraiškingų antraplanių vaidmenų daugybėje filmų, tarp jų – „The Talented Mr. Ripley“, „The Big Lebowski“ bei „25th Hour“. Tai žmogus, kuris visada atrodo lyg ir taip pat, ir vis tik kaskart pateikia naują emocijų, reakcijų, charakterio atspalvių paletę. Be to, nesu mačiusi nė vieno prasto filmo, kuriame jis būtų vaidinęs, tad man jis tapo kokybiško, nebanalaus ir nepigaus kino ženklu. Tai nėra aktorius, besimalantis Holivudo vakarėlių nuotraukose ir gandų skiltyse, tačiau juk tai ir nėra tikrasis aktorių darbas, ar ne? O už tikruosius darbus, be Oskaro, jis turi dar 72 apdovanojimus ir dar 54 nominacijas. Filmą „Synecdoche, New York“ žiūrėjau vien dėl jo – daugiau nieko nežinojau, tad neturėjau ir jokių išankstinių nuostatų ar vilčių. Nuo pirmųjų epizodų tampa aišku, kad ši juosta magiškai pritraukė ir kitus nekasdieniškus, neholivudinius, nevienasluoksnius vaidmenis mėgstančius aktorius. Tiksliau, aktores. Filme puikiai atskleista Michelle Williams herojės evoliucija ("Shutter Island", "My Week with Marilyn"), moteriška Catherine Keener jėga ("Into the Wild", "Being John Malkovitch"), juosta sensta drauge su Samantha Morton (Davido Cronenbergo "Cosmopolis") ir Emily Watson („Equilibrium“), šmėžteli neatpažįstamai pasikeitusi Robin Weiger (antraplaniai vaidmenys "Things We Lost in the Fire" ir "Sons of Anarchy"), periodiškai pasirodo Hope Davis ("The Weather Man" ir "The Newsroom"). Žmogiškame lygmenyje šis filmas pasakoja vieno – vienišo, hipochondriško, negebančio ilgai būti su viena moterimi – režisieriaus istoriją. Lyg nesėkmių būtų maža, prie jo kabinasi keistos ligos, pasitikėjimo savimi niekaip neįkvepia psichoterapeutė, buvusios žmonos meilužė ima kaltinti jį homoseksualumu – ko jau ko, o nuobodulio šiai istorijai neprikiši. Tačiau išties ši juosta seka ilgą sagą apie augančią žmogaus vienatvę, apie besikerojančias fobijas, suleidžiančias šaknis į realybę, ir apie suvešinčią beprotybę, ištrinančią ribas tarp to, kas realu, ir to, kas susapnuota. Milžiniškas angaras Niujorke, kuriame kuriasi ir pats save – kasdien vis kitaip – stato spektaklis, galėtų būti metafora savarankišką gyvenimą imančios gyventi sumaišties, užvaldančios ne tik galvą, kurioje ji gimė, bet ir visa aplinkui. Ir Amerika čia ne visai tokia, kokią paprastai matome filmuose: ši yra nešvari, susijaukusi, sulūžusi, abejinga. Čia nebūtinai pasiseka net tada, kai labai stengiesi. Juosta galėtų patikti tiems, kam patiko mano kadaise rekomenduotas „The Squid and the Whale“ (beje, atmosferiškai šiedu filmai labai panašūs), legendinis „The Truman Show“, toks pat legendinis „Being John Malkovich“, „The Curious Case of Benjamin Button“ ir „Fur: An Imaginary Portrait of Diane Arbus“ (kurio, prisipažinsiu, neištvėriau iki galo). Galiausiai, man rašant šias eilutes ir renkant informaciją, paaiškėja, kad šios juostos režisierius Charlie Kaufmanas buvo vieno mėgstamiausių mano gyvenimo filmų, „Eternal Sunshine of the Spotless Mind“ scenarijaus autorius (taip pat parašęs scenarijų ir juostai „Being John Malkovich“ - ne veltui man jos pasirodė kažkuo panašios). Beje, be „Synecdoche, New York“ Kaufmanas kol kas nėra pasauliui pristatęs kito savo režisuoto filmo, nors šiuo metu dirba prie dviejų. „Synecdoche, New York“ tikrai nedėčiau į mėgstamiausių filmų lentyną, tačiau tai išties įspūdinga, įsimenanti, turtinga, išprotėjusi juosta, kurią pamatyti neholivudinio kino smaguriams išties verta. Tai ilgas ir margaspalvis filmas apie tai, kaip ilgai miršta žmogus, ir apie tai, kaip ilgai jis gyvena. youtube/watch?v=XIizh6nYnTU
Posted on: Sat, 28 Sep 2013 16:42:49 +0000
Trending Topics
Recently Viewed Topics
© 2015