neprivalomi skaitiniai nr.1 Antaninos kelionė (knygoje šio teksto nėra, nes labai užsupa, bet, kaip sako Antanina, - kas norit, galit kartu važiuot, į 1938 skandinaviją, automobiliu, greitis 60km/h ir keltais) 1938 VIII 15 Moteris, Nr. 15 Antonija Žagrakalienė: Kaip gyvenama ten, kur vasarą saulė nenusileidžia? Iš knygų šį bei tą apie tas šalis žinojau, bet kas kita savo akim pamatyt. Kelionės pradžioj nusistačiau viską, ką matysiu ir patirsiu, papasakot mieloms moterims, o kur jų didesnį būrį rasiu, jei neįsiprašydama prabilt per „Moters“ puslapius. Nepriklausomybės kovų paženklintais keliais Tat, nūn, kas nori, gali pradėti kartu važiuot. Zarasiškėms Daugpilis gerai žinomas, beveik ir visi atsimenam, Didžiojo karo metu ėjo ilgos kovos prie Dvinsko (dabar Daugpilis), iš kur granatos atūždavo į Zarasų ežerus, o iš Zarasų didžiulių apkasų būdavo pasiunčiamos mirtį nešančios viešnios į Dvinską. Liko kapų kapeliais nusėti laukai. Nuo šių vietų pradėjom kelionę, kryžiais paženklintu nepriklausomybės kovų plentu pasukom į Daugpilį, paskui pro Kruspilį, Koknesę į Rygą. Latvijos katalikai Važiuojam pro vadinamąją Latgaliją, klausinėju, kaip gyvena latviai katalikai, mums turėtų būti daug artimesni, negu kurio kito krašto: mes su latviais gimininga tauta, jų kalba tokia panaši į mūsų. Ir taip liūdna pasidaro, kai pasako, kad latviais katalikais apgyventa dalis daugiau atsilikusi nuo kultūros, negu kitos, protestantiškos Latvijos dalys. Latgalijoj trobos prastesnės, žmonės nešvariau gyvena, ūkio kultūra mažiau išvystyta, daugiau beraščių. Taip noris juos išteisinti. Čia žemės ne tokios derlingos, čia gal mažiau paspirties turėta iš šviesuomenės. Niekis, pasivys ir pralenks, - pasakau tokiu tvirtu tikėjimu, kad, turėtų išgirsti kiekvienas Latvijos katalikas ir su katalikui žinomu patvarumu dirbti ir dirbti, kol sužys šis kraštas kaip puiki lelija. Organizacijų esama, bet tai daugiau religinės kongregacijos, kaip Tretininkų, Rožančiaus, Šv. Sakramento ir kitos. Sostinė Ryga didesnis miestas už mūsų Kauną, kiek prašmatnesnis, turi daugiau ir didesnių paminklų. Latviai labai stengiasi savo kraštą išgražinti, sukultūrinti. Visokiais mokesčiais mokestėliais apsideda, bet kurį didesnį darbą darydami. Visuomenė stato paminklus, visuomenė daro aikštes, visuomenė deda pinigus mokykloms, bibliotekoms, elektros stočiai ir t.t. Apie latvių kultūrą Kartą į Zarasus buvo atvažiavusi latvių ekskursija, apie 150 moterų, beveik visos buvo tautiškais (tokiais, rodos, iš senų skrynių ištrauktais vilnoniais, drobiniais) drabužiais, kaip gražiai atrodė. Patylom pasakysiu, kad man tada norėjos apsiverkt, kai pamačiau porą mūsiškių taip pat būk tautiškais, bet iš žydo nupirkto margo perkeliuko buvo sijonas, perkelinė bliuskelė, ir kaip skurdžiai atrodė! Ar lietuvės neaudžia? – girdėjau. Taip, mes audžiam ir parduodam miestui. Mūsų baltąsias drobes nešioja žydelkaitės. Latviai daug skaito. Latvis ūkininkas turi išsirašęs dienraštį, keletą savaitraščių, žurnalų. Latvės moterys turi keletą specialiai moteriai skirtų laikraščių, kurie puikiau gali išsilaikyti, negu mūsiškiai moterų laikraščiai, nors latvė moteris ir nėra taip susiorganizavusi, kaip, sakysim, mūsų katalikės. Jei mes turim 100 tūkstančių narių ir neturim tiek tūkstančių skaitytojų, tai dar reiktų mums visoms vieną kartą išraudonuoti ir pagaliau šitą gėdą darantį reiškinį ištaisyti. Lietuve, moterie, vienąkart tu turi suprast savo vertę! – Šaukiau tau važiuodama svetimos žemės laukais. Laikrodžiai pas juos vieną valandą anksčiau nustatyti, konstatavau, kai į Rygą įvažiuojant saulutė kažkur toli jūroj paniro į vandenis. Jūromis į švedų žemę Kitą dieną marios talaškavo garlaivį, nešantį mus į Švediją, į sostinę Stockholmą. Velik jau, moterys, nevažiuokit jūromis, kai niekur nebesimato krantų, kai tik dangus ir vanduo, dangus ir vanduo, o vėjas tik pučia ir pučia, tad negali išspręst klausimo, kaip nemirei, kai tave mažą mama su lopšiu trankė aukštyn ir žemyn. Kodėl supamas vaikas užčiaupia kakarinę ir vėl leidžia ramiai dirbti, ar miegoti, dabar buvo visai suprantama. Nežinau, ką būčiau sutikus padaryt, gal ir amžinos dienos pamatymo atsisakyt, kad tik tas didžiulis lopšys dabar būtų nustojęs supti, kad iš visų kajučių būtų nustoję girdėtis kriaukšėjimai. Kažin ar kas išliko nesirgęs jūros liga? Stockholmo miestas ant salų. Švedų vardą mūsų seneliai dažnai minėdavo, turime visokių švedkapių, švedkalnių. Lietuviams teko pliekt švedus, daug jų kaulų mūsų žemėje. Tat pasakysiu, kad iš karto šnairavau į švedus, dūšioj kažkoks balsas jiems prikaišiojo: ko jūs per jūrias marias lindot prie mūsų, kam skriaudėt aną miškų lietuvį, kam paženklinot lietuvio ir savo krauju Lietuvos žemę? Bet juo ilgiau keliavau, juo ilgiau žiūrėjau į tas maloniai, svetingai besišypsančias švedės akis, juo labiau širdy tirpo anie klausimai ir jų vietoj ėmė rusent meilė dabarties ramiam, labai kultūringam labai teisingam švedui. Stockholme didelis judėjimas. Gatvėse stovi ištisos eilės automobilių, belaukiančių eilės, kada galės važiuoti sau reikiama kryptimi, švedai labai mandagūs, labai gerbia žmogaus gyvybę, žmogaus laisvą norą: mes, įpratę Lietuvoj automobiliui duoti gerą linkį, pirmenybę, čia ne kartą buvom nustebinti, kai sustodavo lengvoji mašina ir šoferis šypsodamasis pamodavo ranka, jog galim ramiai pirma jo pereit gatvę. Švediją valdo karalius, bet, matyt, švedai myli savo karalių ir švedus karalius myli, nes po jo rūmus gali vaikščioti kiek nori – nėra sargybų. Vadinas, karalius nebijo savo žmonių. Tuokart kaip tik buvo senojo karaliaus 80 m. sukaktuvės, gatvės labai išpuoštos, žmonės krūtines pasiženklinę karaliaus inicialais. Lauko muziejus Stockholme, Skansene, pirmą kartą pamačiau lauko muziejų. Čia suvežta seni, būdingi švedų namai. Viduje visi rakandai, baldai, kokie tame krašte troboj buvo. Sodyboje po vieną, ar pora aiškintojų, tautiškais drabužiais. Kiek kitoki, negu mūsų, - sijonai ruožuoti, ar vienos spalvos, kiklikėliai taip pat. Ypatingai į akį krito skaisčiai, ugniniai raudonos švedžių kojinės ir juodi tupliukai. Vyrų kelnės iki kelių, kojinės ilgos. Vakare tam pačiam sode šoko tautiškus šokius. Sode baseinai su jūrų šunimis, baltomis, juodomis ir rudomis meškomis ir kitokiais gyvūnais. Nė vieno girto Švedai blaivūs žmonės. 10 val. uždaromi visi restoranai, kavinės. Per visą buvimą nematėm nė vieno ne tik, kad pasigėrusio, bet ir įsigėrusio švedo. Šoferiams uždrausta gerti svaigalus. Jeigu įvyksta katastrofa, tuoj paimama ištirti šoferio kraujo, jei tik randama kiek alkoholio – didelė bausmė. Jei pastebėtų įsigėrusį šoferį – bausmė iki atėmimo teisės šoferiaut. Kaip atrodo Švedijos laukai Labai daug akmeninių kalvelių. Vienur akmuo visai plikas, kitur apaugęs žolele, krūmokšniais, ar pušimis, kurios šaknis suleidusios į akmens plyšius, prineštus dulkių, žemių. Dažnai visa sodyba stovi ant akmeninės plokščios uolos, žemę užtat švedai brangina, ant akmens nearsi ir nesėsi. Kur kokia luomelė, švedas tuoj ten prineš žemės ir nors bulvelių pasisodins. Tą žemės gabalėlį tenka pašalinti nuo daugybės didesnių mažesnių akmenėlių, tad vietoj ežių sukrautos akmeninės tvoros. Namų akmeninių nestato, gal todėl, kad per daug akmens turi. Gyvena viensėdžiais, nameliai mediniai, raudonai nudažyti, baltais langų rėmais, pilkais ar raudonais stogais. Trobų nedaug, po 2-3, pas švedus medis brangus. Laiko daug galvijų. Ganykla aptveriama, galvijai ir arkliai laisvai sau vaikšto. Švedai myli savo gyvulius, paprasčiausias ūkininko tvartukas gražiai įrengtas, nė nepamatysi apstyrusiais šonais karvės, ar lieso, nutrintais pečiais arklio. Daug kur, matoma, dirbant traktoriais. Nėra smalsuolių nei vagių Prie kiekvienos sodybos ar kelelio, nuo plento einančio į tolimesnes sodybas, stovi dėžutė laiškams, laikraščiams, kur pravažiuodamas paštininkas įmeta skirtą korespondenciją ir paima išsiųstiną, jei neturima ženklų, padedama pinigai prie laiško. Dėžutės nerakintos, paprastos. Švedas gerbia kito nuosavybę ir nėra smalsus pažiūrėt, kas gi ten toks rašo Petrui ar Jonui. Stovi kazleliai pieno betonams: rytą pieno bendrovės sunkvežimis surenka pilnus betonus o paskui pastato tuščius. Jei kas turi javo kokį centnerį, ar bulvelių parduot, taip pat ant šių kazlų padeda, negaištama laikas važinėjimams į turgus. Ūkininkas parduoda bendrovei, o miestelis iš jos nusiperka. Gal dėl to taip maža sutikom arkliu važiuojantį švedą, per kelis šimtus kilometrų vos kokį porą. Ir štai, kai tolokai nuo gyvenamųjų vietų randi padėtą javų maišą, pilnus pieno betonus, siuntinius, širdy nusilenki švedo teisingumui ir visai šitų žmonių nematydamas, dar su jais nesusidūręs, pajunti tiek daug jiems meilės ir visiškai atleidi jų senolių kaltes mūsiškei tautai. Ir klausi, ar anie karingieji švedai neišsivežė kaipo grobio savajai šaliai mūsų lietuviško ramumo, švelnumo, mūsų teisingumo, ypač teisingumo, nes jo per mažai mums patiems bepaliko. Taip kaime, bet neblogiau ir mieste. Stockholme, pavyzdžiui, matėm prie muziejų sudėtus nešulius, kurių nieks nedabojo, nes čia nieks svetimo neima, net didmiesty, kur nedorybėms juk našesnė dirva. Randami daiktai čia pakeliami ir aiškesnėj vietoj padedami, kad lengviau savininkas rastų. Švedai protestantai, bet religingi. Kaip pavyzdingai jie švenčia sekmadienius, jau šeštadienį viskas sutvarkoma rytdienai, net degtukas padedamas prie dėžutės, kad būtiniausiems darbams būtų kuo mažiau veiksmų. Viešbučiuose dažnai rasdavome keliomis kalbomis padėtą Šv. Raštą. Didmiesčių viešbučiuose! Švedai labai vartoja pieną. Labai skanus, bet paduodamas prie pietų vietoj alaus, ar kito gėrimo. Atrodo, švedas negali pavalgyti negerdamas pieno. Jų nedidelėse grįčiose labai švaru.Visur dažytos grindys. Kai kur elektrinė virtuvė. Švarių švariausia tiek grįčioj, tiek seklyčioj, langai su užuolaidomis, yra radio, o net ir telefonas. Keistai vedami vaikai Dar vieną naujenybę pamačiau. Kai tėvelis ar motina su vaikučiu eina gatve, tai vaikutis vedamas ne už rankutės, bet už tam tikro dirželio, kuris pritvirtintas prie kito, einančio per pažastėlius ir sprandelį. Prie dirželio yra barškaliukas, nes vaikutis eina priešais, tai kad kas ant jo neužvirstų. Toks dirželis patogus tuo, kad lengvai sulaikoma vaikutis nuo puolimo ir nereikia plėšti mažojo rankutės aukštyn, kai jis didesniojo vedamas. Suaugęs, kuris jį veda, taikosi prie jo eisenos, ir nėra reikalo vaikui pustekiniam bėgti. Kopenhaga Danijos sostinė gyventojų skaičium visų didžiausia Skandinavijoj, nors pati Danija, palyginus su kitomis, ploto atžvilgiu lopinėlis rankovėje. Kopenhagoje gyventojų apie 815 tūkstančių, tai maždaug kaip septyni mūsų Kaunai. Užtat šitą didžiulį miestą valdo 5 burmistrai, vienas vyriausias ir 5 senatoriai. Visokių prašmatnybių ir gražybių šitame mieste daug. Viena krautuvė užima ištisą namą, į kurį tiesiog įeina gatvelė su stiklinėmis sienomis iš abiejų pusių, su gražiausiom prekėm pirkėjams patraukti. Tokioj kelių aukštų krautuvėj gausi visko, ko tik užsimanytum, jei tik pinigo yra, gali į ją įeiti nuplyšėliu, o išeiti puikiausiai apsirengusiu ponu, sočiai pavalgiusiu, atsigėrusiu. Bet matėm ir tokių krautuvių, kur visam didžiuliam name tik vienos rūšies prekės, pavyzdžiui, tik batai ir batai, tiesiog stirtos visokiausių batų. Danijos žemės ūkio Paroda Už miesto, ūkininkų išsilaisvinimo iš dvaro 150 metų sukaktuvių proga - didžiulė žemės ūkio paroda. Kas gi nežino danų? Juk mes turėjom jų sunkiųjų arklių, nuolat skaitom apie puikiai sutvarkytus jų ūkius. Jei švedus minim dėl jų paliktų kapų, tai apie danus kalbam norėdami pavyt juos, neužsileist ūkininkavime. Danas iš pažiūros stambus, kresnas, pilnu veidu, sočiu ir savim pasitikinčiu žvilgsniu. Tuoj jauti, kad šis žmogus šeimininkauja ant pilno aruodo, nors kai pažiūri statistikos, tai matai, kad daugiausia Danijoj ūkių nuo 4 iki 10 ha, beveik perpus mažiau, kaip pirmųjų, yra nuo 15 iki 30 ha. O jau 120 ha iki 240 ha iš viso tėra tik 765 ūkiai. Taigi Danija smulkių ūkių kraštas. Tokiomis žiniomis apsišarvavę drožiam į parodą. Jau iš tolo matosi ištisas miškas vėliavų, girdisi mašinų burzgimas urzgimas. Tvirtos, tešmeningos, dvylos ir juodmargės karvės, kiekviena turi savo vardą, įrašytą į parodos katalogą su visais metrikais, apskaičiavimais, kiek duoda pieno, kiek riebalų ir t.t., - nekontroliuojamo ūkio, kad ir gražiausios karvutės, parodon neatvesi. Man iš pažiūros visos atrodė puikios, visos riebios, bet danai į jas žiūrėdami tik knisosi po tas riebalų atžymėjimo lenteles ir tik tada gyrė, o man norėjos rast, kuri linksmesnių akių, gražesnio plauko, kaip ir mano mama darydavo. Buliai, taip kaip kokie mėsos kalnai stovėjo, dar visa laimė, kad jie beragiai (vieni tokiais ir apsigimę, kiti esą dar maži operuoti, su nedidelėm ragų ataugėlėm), nes kai tokia galybė, kad ir pasigerindama, mostels, gali atsidurti už gero varsno. Karvės uždengtos, užvilktos brezentiniais švarkeliais, kad taip labai nekankintų vabzdžiai, tešmeningosioms taip pat tešmuo apdengtas. Vėliau, kai važiuodami panašiai aprūpintas matėm besiganančias gražiuos dobiluos ar vikiuos, kurie karvei iki pilvo, - kilo užuojauta lietuviškai karvutei. Vargšė tu, galvojau, tu kaip teliukas prieš daniškąją, tu grauži tokį pliką, kaip barabonas, dirvoną, o tavo poniškoji sesuo dobilieną, tave ėda spiečius kraugerių vabzdžių, tavo šonai nustyrę mėšlu, tavo speniai sutrūkę. Tiesa, tave tik šeimininkė tekontroliuoja ir kai pienelį neša į miestą, sumažina riebalus šliukštelėdama šlaką vandens, kad būtų pilnesnė miera. Arkliai nagi riebūs – stambūs, sunkūs ir viskas. Tiesa, buvo ir lengvųjų ir tokių žemaitukiškai nedidučių, dailučių, pelės spalvos su juodu ruoželiu per nugarą. Kiaulės turi savo miegamąjį, valgomąjį ir salioną. E, pamaniau sau, jau ir pas mus bekoniokai vartosi perinuose – nieko čia mandraus. Ir mūsiškiai geria gryna pieną, kai tuo tarpu kartais mūsų vaikai tik užbaltytą putrą srebia. Avelių tokių, kaip metinė telyčiokė, ir dar visos plaštakos ilgumo vilna, mūsų parodose dar niekad nemačius. Ožkos baltos ir rudmargės. Štai kur atsigausiu! Mūsų Zarasų ožkos tai jau puikesnės ir dar kokiais ragais! Čia tokios šmaikštutės, nedidelės ir beragės. Daviaus skresai išilgai parodos, bet nei žasų, nei ančių, nei vištų niekur neradau. Tai tau, žiūrėkit, pas mus į bet kokią parodėlę atveža įvairiausių rūšių naminių paukščių. Kralikų taip pat nesimatė. Rankdarbių visai nebuvo. Audinių, kalbu apie kaimiškus, šiek tiek buvo – vienas neperdidelis kambarys, bet iš šio atrodė toli gražu danei susilyginti su pvz., mūsų salakietėmis. Fabriko audinių visai nebuvo, gal jie neturi tokių, kaip mūsų „Kauno audiniai“, ar Plungės Pabedinskų? Bet gal, greičiausiai, nerodė. Bet mašinų, mašinų! – visas laukas nustatytas, kokių tik nori, su visokiais pagerinimais, bet negi viską nusakysi ir labai čia mums moterims rūpi tos mašinos. Bet keletas dalykų ir dėl mūsų. Štai stovi graži karvutė (padaryta iš molio), ant spenių užmauti kiti tokie speniai, nuo jų triubelytės per karvės nugarą į palubę, o iš ten į toleliau stovintį betoną. Vadinas, mašina karvėms melžt, varoma elektra. Štai kur puikumėlis, džiaugiuos, nei tau karvė besispardydama į milžtuvę kojos įkels, nei jos apvers, nei rankų nepaskaus. Tik dar, rodos, karvutei uždėk akinius ir įduok pasiskaityt laikraštį. Šitą mašiną jau buvau įsigeidus parvežti į Lietuvą. Padovanosiu, sakau, seseriai. Gerai kad laiku atsiminiau, kad mūsų kaimo grįčioj dar nėra elektros. Kitas dalykas, kuris mane labai džiugino ir gundė, tai elektrinė virtuvė. Nei tau pelenų, nei tau suodžių – įjungei štepselį, ir verda, virdamas neišbėgs viralas. Plytelė nedidelė, puodai blizga, kaip sidabriniai, ir nebrangi. Bet čia elektros kilovatas 8-15 mūsiškų centų, o pas mus – 80 – 1,20 lt. Taip paliko ir virtuvė. Kam čia pratintis prie tinginystės, pasakiau paniekinamai, lyg tas katinas, kai nepasiekia lašinių. Pasakysiu paslaptį: tiek šveduose, tiek danuose karves melžiant tematėm vyrus, tai esąs ne moterų darbas. Na, kad taip imtumėm ir pamėgintumėm šią tvarką ir pas save įvesti. Beje, ir ravint visuose kraštuose ir dar Latvijoj taip pat matėm daugiausia vyrus, ar bent kartu su moterimis. Kai ką smulkesnio ravi, tai atsisėdę ant kėdučių, kad nugara neįskaustų. Parodoje dar matėm pavyzdinę kaimo mokyklą, virtuvę, pirtį, tvartus. Žinoma, viskas – puikiai įrengta. Nuo Helsingoro iki Kopenhagos važiavom traukiniu, kelias valandas visur pakelėj matės gražūs, tamsiai žali, kaip nukirsti, vieno dydžio javai, švarūs, jokios žolelės. Laukai lygūs, skroblų miškeliai. Daniją valdo karalius, bet padedamas seimo. Kopenhagą apžiūrėjom autobusu, tokiu, kuris specialiai apveža apie miestą. Tris dienas išbuvom sostinėj, paskui dar truputį Danijos laukais, truputį jūra, ir jau vėl Švedijoj. Vėl Švedijoj Švedija prieš daugelį metų buvo katalikų šalis, o dabar protestantiška. Senosios švedų bažnyčios su katalikiškomis žymėmis. Kaip liūdna, juk jų rašytoja Selma Lagerlof tokias gražias legendas parašiusi apie Kristų, dar gimnazistė būdama lietuviškai jas skaičiau ir verkiau. Legendos išverstos į 26 kalbas, šį tą ir aš pati esu iš jos raštų išvertusi į lietuvių kalbą, dabar man atgimsta visi tie veikėjai, ne tik Selmos Lagerlof, bet ir daugelio kitų švedų rašytojų. Važiuojam Švedijos pajūriu Norvegijos link, kur pamatysime nenusileidžiančią saulę. Čia trobos jau kitaip pastatytos – keturkampiu ir daug kur taip arti viena kitos, kad sudaro vieną namą su kiemu vidury, gaisro atžvilgiu tai turėtų būti labai pavojinga. Pusę Švedijos pervažiavom, bet niekur nematėm palaidai vaikščiojančių vištų, jei ir nėra paskiros vištidės, tai vis dėlto vaikščiojimui turi vieliniu tinklu aptvertą ganyklą. Dobilus visur matėm pjaunant nežydinčius. Uoluotoj Norvegijoj Juo arčiau Norvegijos, juo akmeningesni laukai. Kiek daug čia žmogus turėjo įdėt darbo, kol pasidarė šiokį tokį lauką. Įvažiuojame į kalnus, ne per daug aukšti, bet kelias kai kur kirste per akmenines uolas iškirstas ir labai vingiuotas, stačiais krantais žemyn į kokį upeliūkštį ar ežerėlį. Menkos trobelytės tiesiog apdengtos viena ant kitos įvairios formos ir dydžio sudėtomis plonomis pilko, lengvučio akmens skeveldromis. Didesni, gražesni namai jau apdengti lyg žuvies žvynai suformuotomis akmeninėmis skaldomis. Matėm ir tas uolas, tai labai plaišus, sluoksniuotas akmuo. Norvegija man labiausiai žinoma iš rašytojos Sigrid Undset raštų. Daugiausia rašiusi apie aną senąją, katalikiškąją Norvegiją, pati berašydama pamilo katalikybę ir persikrikštijo. Už savo raštus yra gavusi Nobelio premiją ir tą premiją daugiausia paaukojusi labdarybės reikalams. Ji dar nesena, aukšta, stambi, labai tyli moteris. Gyvena labai gražioj vietoj prie Mjoso ežero, senoviškoj troboj, teisingiau pasakius, trijose trobose, kaip gyvendavo norvegai anais laikais, kai buvo katalikai. Namų rakandai taip pat senoviški. Viena troba dengta žemių stogu. Sukalamos storos lotos, ant jų uždedama tošis, kad nepraleistų drėgmės, paskui velėna, kuri puikiausiai sau žaliuoja. Iš Undset raštų „Kristina“ yra lietuviškai išversta, bet mūsų moterys nelabai ją skaito, vienoms per ilga (9 knygos), kitoms pradžia neįdomi. Bet vargu, ar rasime kitą tokią knygą, kur taip būtų moters „dūšia“ suprasta ir jos rūpesčiai, vargai aprašyti. Aš tą knygą perskaičiau 7 kartus ir vis dar galiu skaityti. Dabar kaip tik važiuojam pro vietas, kurias Undset savo knygose aprašė, tai lyg dar kartą perskaitau – matau tuos kalnus, trobas ir žmones, į kuriuos rašytoja įsižiūrėjusi kūrė savo nemirtinguosius veikalus. Norvegijos sostinėj – Oslo Gospel Volcano ChoirMiestas daug kartų degęs, daug kartų priešų sunaikintas iki akmens ant akmens nepalikimo, bet ir vėl šiandien stovi didelis ir gražus, dargi su didžiule paroda, kur daugiau kaip 20 pavilijonų buvo išstatyta viskas, kas Norvegijoj padaroma, išstatytas per kelis kartus, nes vienu kartu ne viskas tilpo. Parodos šūkis – „Vi Kan“ – mes galime. Iš tikrųjų norvegas savo darbu ir ištverme daug gali. Čia buvo nuo smulkiausių iki stambiausių išdirbinių, nuo adatos iki didžiulių garlaivių, traukinių, automatricų, sniego valytojų. Puikiausios medžiagos, puošnūs ir kartu labai praktiški baldai, pvz., iš minkštasuolio dvi lovos atsiverčia, su visokiais patobulinimais virtuvės įrengimai, namų statyba, kur apmušimui naudojama stiklinė vata, nuostabios popierinės grindys, nepaprasti tapetai. Modernu, skoninga, gražu, viskas pritaikyta, kad būtų taupiau, praktiškiau. Ėjai iš vieno pavilijono į kitą ir širdy lenkeis tam iš pažiūros paniurusiam, nekalbiam, kiek aštrokų veido bruožų norvegui. Fotografuoti parodoj griežtai uždrausta, kad jų įvairiais patobulinimais kiti be jokio galvos pasukimo nepasinaudotų. Šis tas buvo ir lankytojų malonumui, 72 metrų bokštas miestui ir apylinkėms apžiūrėti, įvairios užkandinės, vaikams visokių pramogų – pasivažinėjimai poni, traukiniu, automobiliukais ir kt. Pervažiavom per Dovro viršukalnę. Apačioj žalia, gražu palei sraunią upę, o viršuj sniegas, šalta, šlapia. Koks kalnuos atrodo skurdus gyvenimas, trobelės nedidelės, jokio lauko, šiek tiek pagerintos pievos, nes šiaip teauga tokie maži berželių krūmeliai, kaip mūsų miškų bruknės, dar kažkokie, lyg gailiai, vienas kitas lapukas. Kur ne kur prie sodybėlių vaikšto didragė, pasišiaušusi, dar su žiemos kailiu karvutė ir peša tuos krūmokšnius. Vargą skelbia tie kalnų tyreliai, tie akmens gubriai ir maži akmenėti kalnų ežerėliai. Kokia nepaprastai gausi atrodo mūsų augmenija, kokie įvairūs mūsų pasėlių laukai. Bet žiūrėk, kokia tvarkinga jų trobelytė, kokia švarutė. Privažiavom Norvegijos pakraštį prie Atlanto vandenyno, kuriuo tiek daug mielų brolių lietuvių, lyg rudenį gervių pulkų, ištraukė geresnių kraštų – Amerikos ieškot. Nutarėm keturias dienas garlaiviu plaukti pakrantėmis į šiaurę, į amžinąją dieną. Pakrantės išraižytos fijordais. Išvažiavom iš Trondheimo, kur apžiūrėjom akmeninę gotikos stiliaus 12 amžiaus bažnyčią ir vienuolyną. Statyta katalikų, dabar priklauso protestantams. Gali žiūrėti į kiekvieną bažnyčios akmenį, į kiekvieną plaštakos didumo durų plotelį – vis nepaprasti išgražinimai. Kiekvienas toks iškalinėtas akmenėlis, juk tai žmogaus keliolikos ar net kelių dešimčių dienų malda, ir tas visas pastatas, kelis šimtus metų besistiebiąs į dangų, tai lyg didžiulės žmogaus, tūkstančių žmonių, maldai iškeltos rankos. Žiūrėkit, jau seniai į dulkeles pavirto tie, kurie šią bažnyčią statė, o ji tokia jaunutė ir daili tebestovi, lyg vakar išsiskleidęs lelijos žiedas. Taip, norvegai ne tik dabar gali pasakyt „mes galime“, tai jau jų protėviai galėjo sakyt. Vienuolynas, dabar muziejui naudojamas, atrodo niūrus. Storiausių mūrų pastatas su mažutėliais, sprindžio platumo, keturių ilgumo langeliais, be krosnių. Šalta, tamsu turėjo čia būt. Sunkiai ir dailiai tu dirbai, bet dar sunkiau atgailojai. Jūra ir šįkart rūsti, tiek gerai, kad vis vingiuojame tarp salelių, tarp fiordų. Matom nelengvą ir neramų žvejų gyvenimą, artojas daug tikresnis išeina į lauką vagos versti, kaip žvejys į jūrą išplaukia tinklo tiest. Kai kur ištisos pakrantės nukabinėtos džiovinama žuvimi, nemažos krūvos jų prikrauta, kaip kokių sudžiūvusių žabų. Mano draugė, pamačius taip be pagarbos tiesiog ant žemės suverstas ir neapkęsdama jų kvapo, užsižadėjo per amžius žuvies nebevalgyt. Bet aš ją raminau, kad toji tikrai skirta malimui, nes žuvų miltais ir gyvulius šeria ir vištas lesina. Įvažiavom į poliarinę sritį – čia jau gali laukti, gali nelaukti – saulė vasarą nenusileidžia, paeina žemyn, kaip pas mus pusiaudieniuos, ir vėl kopia aukštyn. Juo toliau važiuoji į šiaurę, juo diena ilgesnė, pačiam ašigaly ji būna pusę metų, bet užtat antroji pusė jau naktis, ištisa naktis. Užsipuolėm apie naktis klausinėt vieną panelę, ta paaiškino, kad tai, tiesa, nesmagu, dažnai čia pajūry vėjai kaukia, audros šėlsta, pusto, tada daug miegam, skaitom, grįčioj sėdim. Žvejams kartais ir labai riesta būna, pritrūksta maisto, užpusto, ar nuo kalnų šliuoždamas namus sniegas užverčia. Mums jau rodos, kad mes už jokius pinigus čia negyventume. Jau dabar – ir miegot nesiseka. Na, kaip čia eisi gult, jei saulė nenusileidžia? Arba, dar juokingiau – pažiūrim į saulę, ta dar aukštai, galim važiuoti, spėsim su nakvyne, - o tik pažiūrėk į laikrodį – 10 valanda, vadinas, visi jau bus sugulę ir nebenorės įsileisti. Atsibodo tos 4 dienos garlaiviu, juo toliau į šiaurę, juo labiau liūliuoja vandenėlis, pakrantės niūresnės, pilkesnės, vien vanduo ir mįslingi, pilki akmens kalnai. Išlipom Kirkeneso uoste. Liepos 1, diena graži, šilta. Išsikėlėm savo „arkliuką“ (ėda benziną, veža po 60-80 km/h) ir pasileidžiam šiaurinės Norvegijos laukais. Pakeliui tik neūžaugos, kreivoti berželiai, karkleliai, kur ne kur pušelytė, menka žolė, javai, jei kur yra, tai tik dygsta, o uodų uodų – devynios galybės, gerai, kad mūsų mašina dengta, tai neįsibrauna. Netrukus privažiuojam Svanviką – Norvegijos muitinę, išsiregistruojam, dairomės Suomijos muitinės – nėra. Priešais – didžiulis ežeras, vadinasi, Suomija už jo? Ežeras prigrūstas malkų, mat, vežti neapsimoka, pigiau plukdyti, Suomija turi šešiasdešimt tūkstančių ežerų, šie vėl sujungti upėmis, tad plukdyti galima labai toli. Į muitinę nuveža motoriniu valdžios keltu. Muitininkas jau iš tolo atbėga pasitikti, kalba keliomis kalbomis, toks geras, toks malonus, visas taisykles išsako, nurodo. Štai kur šalis moka branginti turistą, moka jam įsiteikti, kad paskui už tą nuoširdumą, mandagumą dovanosi jei kas bus ir ne taip, kaip norėtumei. Tuoj nueinam į užkandinę. Suomijoj nepaprastai viskas pigu. Prisivalgėm skaniai, įvairaus valgio ir tik po 50 lietuviškų centų kiekvienam išėjo. Išilgai Suomijos Per Suomiją teks važiuoti išilgai – nuo Ledinuotojo vandenyno iki Baltijos jūros – Suomių įlankos. Nuo veik neapgyventos Laplandijos iki pat Helsinkio. Plotu Suomija maždaug septynis kartus didesnė, nei Lietuva, o gyventojų tik kokiu trečdaliu turi daugiau. Suomiją mes pažįstam iš draugų, Lietuvos bičiulių. Kas nežino Prof. Niemi, kuriam mirus, Helsinky tipingą, lietuvišką paminklą pastatėm. Prof. J. Mikkolos, tyrinėjusio mūsų kalbą, ponios rašytojos M. Mikkolienės – Maila Talvio, kuri vieno savo romano (lietuviškam vertime „Dvi meilės“ ) veikėją paėmė lietuvį, kuri yra labai daug kalbėjusi ir rašiusi apie Lietuvą. Suomiai nuo kitų Skandinavijos valstybių pirmiausia skiriasi visiškai kitokia kalba, tik pamanykit, net iki septyniolikos linksnių! Kas kraštas, tai nuotaika. Pavyzdžiui, Danijoje mus įspėjo, kad restorane, kur ant staliukų išdėstytos įvairios vėliavos, nesėstume prie to, kuris bus paženklintas vokišku hagenkreucu. O čia esą kalbink rusiškai – nors ir labai mandagūs suomiai, bet gali taip ir atgręžti tau nugarą. Mat, kaip tarp artimų kaimynų, taip ir tarp valstybių pasitaiko “ir perartų ežių ir išganytų pievų“. Geresnis kaimynas tas, su kuriuo laukai nesueina. Miškas – Suomių auksas Per Suomiją jau 1500 su viršum kilometrų, važiavom devynias dienas nesibaigiančiomis giriomis, kurios šiaurėje, prie vandenyno, tokios retos, tik iš keriaužių berželiukų, tarsi senas, apleistas sodas. Vėliau atsirado pušų ir berželiai pagražėjo, miškas tebėr žmogaus rankos nedaug paliestas, medžių prigriuvę, prilūžę, meškos ir briedžiai, elniai gyvena, pastarieji dažnai ant plento apsidairyti išeina, nebaikštūs. Vidurinėj ir pietinėj Suomijoj aukštesnės girios, miškas – tai suomių auksas, iš medžio ne tik puikų popierių daro, bet ir blizgantį, švelnų, čiužų šilką, - kokios gražios jų šilkinės staltiesės! Iš pušų šaknelių pina dailius baldus, iš berželio gumbų daro gražius indelius, papuošimus, stalelius, net sagas. Iš tošių anksčiau vydavo virves, dirbdavo krepšius, pindavo vyžas, dengdavo stogus ir visokių kitų prašmatnybių pridarydavo ir tebedaro, - žiemos naktys tokios ten šiaurėje ilgos, tad kiek suomis pridūmoja, kiek visko prie židinio atsistojęs priknebinėja. Gyventojai viens nuo kito gana atokiai, o Laplandijoj ir visai retai. Nėra lauko, arba jo mažiau kaip mūsų, o trobos 5-7, dažnai klausiam, iš ko jie pragyvena? Nei rugių, nei kviečių, nei miežių, veik jokio javo. Truputis bulvių, truputis pagerintos pievos, ir vėl kemsynai aplink. Miške ganosi keletas karvučių, koks arkliukas, - gyvuliams laisvė, nei riša, nei gano, tik barškaliukas po kaklu parištas. Vakare šeimininkė pasiima kokį gardėsį ir ima šaukt kurią karvutę vardu, šioji ir visas parveda namo, šeimininkas šaukia arklius, taip pat šį tą turėdamas jiems už parėjimą. Suomiai gyvulius myli. Kepa sau duonelės, iškepa ir gyvulėliams, valgo suomis pusdienus, duoda ir savo arkliui. Arkliai turi vardus, ir ne bet kokius, bet kaip žmonės: jie ir Jaskos, ir Elzės. Žiemą suomiai pasigauna elnių, jais važinėja, esant reikalui pasiskerdžia, o likusius paleidžia pavasarį. Elniams privilioti yra specialistai, šie atveda už atlyginimą į sutartą vietą, kur lengva būtų sugaut, po kelis šimtus kaimenėje. Kuo žmonės verčiasi? Pragyvena šiaurėje suomiai iš žūklavimo, dirba prie kelio, medžių kirtimo, plukdymo, visokius medžio ar elnio rago dirbinius darydami. Turi dar pieno, šiek tiek bulvelių, mėsos duoda miškas, ar užaugintas gyvulys, trūkstant grūdų, nusiperka. Kai toji ilgoji vasaros diena šaltoka, kai neprinokusį javą užpuola rudens šalnos, kai pavasaris vėlyvas, tenka nuo lauko nuimti grūdus minkštus, kaip pienas, tada piestoje jis sugrūdamas dėl skalsumo su visa varpa ir iš to grūdinio duonelė per daug ašakota. Svarbiausias suomio trobesys – pirtis, suomiškai sauna, kūrena ją du kartu per savaitę, ten šiltai besivanodamas jis pamiršta visą savo vargą, visą nedalią. Pirmas svečio pavaišinimas – tai pirty išvanojimas. Labiausia Suomijoj nekenčia Komunistų Iš pažiūros suomis taip labai panašus į lietuvį, kad ne kartą atsigrįždavau ir ilgai galvodavau, na, kurgi aš būčiau šitą žmogų mačius? Darbštus, sąžiningas, - kaip ir Švedijoj, matydavom padėtų ryšulių prie kelio. Išvažiavus iš poliarinės srities arčiau į pietus, atrodo, kad suomis labai pasiturinčiai gyvena, daug kur gražūs trobesiai, kokių retai ir mūsų miesteliuose, veik visur elektra įvesta, turi radio, mėgsta spaudą, jų laikraščiai turi daug didesnį skaitytojų skaičių, ne kaip mūsiškiai. Ten paprasta tarnaitė turi savo knygynėlį. Suomis nuo seno pamėgęs laisvę, moka ja naudotis ir branginti. Visų labiausiai Suomijoj nekenčiama komunistų. Dar yra pagarsėjęs suomių granitas, kurio visokiems paminklams, grindiniams nemaža išveža į kitus kraštus, jie turi ir gražaus marmuro. Juo tolyn į pietus, juo daugiau ežerų ežerėlių su daugybe salelių, kurių jie priskaičiavę net aštuoniasdešimt tūkstančių. Miestų jie turi gražių, didelių, jų sostinė gerokai didesnė už mūsiškę, daug meno turtų, muziejų. Apžiūrėjau labai puošnius tautiškus drabužius: vyriški, su vilnom į viršų (pasirodo, tai ne mūsų ponių išmįslas), lokio kailio kailiniai, išsiuvinėti juostelėmis ir apie padalkas, rankoves, kaklą ir per nugarą. Kilimai ne austi, bet persišku būdu rišti, ant apmato siūlelio trumpai sukarpytas ataudas užneriamas taip, kad kilimas pasidaro storas. Tokiais divonais jie klodavos, ant sienų kabindavo. Audeklų, juostų yra visiškai panašių į mūsiškus savo raštais. Suomiai labai mėgsta švarą, net šiaurėje, kur atrodo turėtų vargingai gyvent, jų erdviose trobose grindys dažytos, švaru. Suomis labai kantrus, jei jis ką daro ir nesiseka, tai nenustoja vilties dar ir dar kartą pabandyt, taip jis įveikia sunkumus ir laimi. Suomių sostinėj – Helsinky mus labai gražiai priėmė mūsų garbės konsulas ponas Dr. Olleris, ponia Schildtienė, rašytojo Runaro Schildto žmona, prof. Mikkola su žmona rašytoja, slapyvardžiu Maila Talvio. Jauna rašytoja 1893 metais ištekėjo už Juozapo Juliaus Mikkolos, šiam važiuojant kalbų studijų reikalais į Lietuvą, Maila vyko drauge. Matė, kaip mūsų anuomet kovota už lietuvišką raštą, savas bažnyčias, laisvą žodį, tad nenuostabu, kad grįžusi į Suomiją, kai ten užviešpatavo rusų valdžios priespauda, Maila pradėjusi dirbti visuomeninį darbą. Helsinkyje ir provincijoje, kaip pati prisimena: “žmonių perpildytose salėse ir skurdžiose pirkelėse skaičiau nesuskaitomą daugybę paskaitų apie Lietuvą. Aš pasakojau suomiams apie Kudirką. Paskaitos, tai buvo apie 1899 metus, buvo atspausdintos ir išleistos apie 100 000 egz. Jos visos buvo išpirktos.” Ir vėliau įvairiomis progomis kalbėjo ir rašė apie Lietuvą ir jos dainas, papročius. Taip 1917 metų pavasarį, kada pas mus dar virė žūtbūtinė kova, atvykus į Helsinkį būriui lietuvių, ta pati Mikkolienė su vyru prof. Mikkola, prof. Niemiu ir kitais mūsų tautos draugais surengė lietuvišką šventę. Įėjimas apmokamas, pelnas skiriamas lietuviams pabėgėliams šelpti, erdvi universiteto salė esą prisirinko pilna rinktinių suomių inteligentų. Ir dabar jie visi myli Lietuvą ir būna su lietuviais labai meilūs. Pas juos vis būdavo, kai mus priimdavo, pakviesta garbingų ir aukštų svečių, jiems tat būdavo labai daug ir gražiai pasakojama apie Lietuvą. Ponios Maila Talvio linkėjimai Lietuvai Atsisveikinant ponia Maila Talvio prašė perduot visai Lietuvai jos širdingą pasveikinimą. Mieli lietuviai, aš mačiau, kaip jūs kentėjot ir kovojot už savo laisvę, už rašytą žodį. Aš mačiau, kaip žiauriai suėmė rusai ir išvežė jau sergantį jūsų Dr. Vincą Kudirką, aš mačiau, kaip lietuviai buvo tremiami į Sibirą už tai, kad norėdavo savo Dievulį pagarbinti iš lietuviškų maldaknygių. Kalėjimų kentėjimais, jaunomis jėgomis, jaunomis gyvybėmis jūs kėlėte savo tėvynę, atpirkote savo laisvę – branginkit ją, mylėkit ją, visomis pastangomis kopkite į vis gražesnį, darnesnį rytojų. Gale lauko karčiamėlė... Ar dar tebėra toji karčiamėlė? Ak, kaip aš su ja kovojau, ar ji teberyja jūsų tautą, jūsų moterų ašaras, jūsų laimingą gyvenimą? Aš tikiu, kad nebėra, nes jūs juk laisvi, o karčiamas, aludes, restoranus mums tik priešas, tik tas, kas nori mus sunaikinti, tegali statyt. Ar tebežydi jūsų darželiuos balta lelijėlė?.. Balta lelijėlė, kaip pati jaunatvės skaistybė. Būk laimingas, laisvas, tu baltos lelijėlės ir žalios rūtelės krašte! Daug ir labai gražiai kalbėjo Maila Talvio ir, kai spausdama ranką kiekvienam lietuviškai pasakė „tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus“, mes verkėm. Virš Skandinavijos – kryžius Beje, dar vieną dalyką, man kritusį į akį, pamiršau pasakyt. Virš Skandinavijos plevėsuoja kryžius. Danijos raudoname dugne baltas kryžius, Švedijos šviesiai mėlyname dugne geltonas kryžius, Norvegijos raudoname dugne mėlynas su baltu pakraštėliu, Suomijos baltame dugne mėlynas. Man pasirodė, kad tas kryžius ne tuščiai plevėsuoja virš Skandinavijos, jis laimina tas šalis ir sergsti anų kraštų žmogų, todėl ten nieks nesisavina svetimo daikto. Dar prisiminiau simpatingą Šveicariją, kurią kad ir kitoks, bet vienok kryžius atstovauja, ir paskui gobšią, grobuonišką Vokietiją, kuri sulaužė savo vėliavoj kryžių. Kai kurie dideli mūsų vyrai taip pat įrodinėja, kokia reikšminga ir graži būtų mūsų vėliava su kryžium. Daug kas toms mintims pritaria ir lūkuriuoja, ar neiškils ir virš mūsų katalikiškos šalelės kryžius, kaip mūsų tikrojo laisvumo ženklas. Estijoj Iš Helsinkio vėl teko jūra plaukti, bet šįkart tik 4 val. 30 min. ir visiškai ramiai. Estijoj, tuoj kita tvarka. Visoj Skandinavijoj pripratę matyti po vieną, po du, o čia net devyni muitininkai ir visi atrodo tik šnairuoja į tave, griebs ir iki siūlo galo iškratys. Talinas – Estijos sostinė, uostas. Savotiškas miestas, buvusi pilis tebėra gerai išsilaikiusi, su savo akmeninėmis sienomis, tvenkiniais, bokštais, pylimais. Namai siaurais langais. Gatvės senajame mieste eina ratu, kreivos, siauros, blogai grįstos, be šaligatvių. Krautuvės mažais langais, tamsios, dažnoj ir dieną tenka žibinti šviesą, kad galėtumei matyt. Aibės balandžių, žvirblių, kurie pamatę žmogų tuoj prisistato ir pakreipę galvytes dairosi, ar nepabersi ko lesamo, turguje net botagais ginasi nuo šių plunksnuočių. Man Talinas patiko tais paukšteliais ir pilimis, kurios lyg knygos lapai bylojo, kiek daug įdėta darbo ir kiek prie tų mūrų kraujo pralieta, kovota ir kovota. Žiūrėk, kokio nenuoramos būta žmogaus, palikt savo šalį, tėviškes ir važiuot per jūres marias išplėšt kitam gimtuosius namus. Važiuojant Estijos keliais, pasigesta anų Skandinavijos šauniųjų kelių, bet užtat šitie laukai, šitie purvini, dulkėti keliai, tos apgriuvusios gryčios, prakiurę ir nesutaisyti stogai, apstyrusiais šonais galvijai, nekaip apdirbti laukai taip vaizdžiai priminė mūsų tėvynę. Ne niekinai, tik gniaužei kumštį, ak, kiek dar reikia mums dirbti ir vieniems kitus raginti, skatinti, apibarti. Juk nesam kokie skurdeivos neturtėliai, ir ne tinginiai, rodos, bet mums dar kažko trūksta, greičiausiai paties supratimo, kaip taip nėra gražu gyventi, ir tada mes galėtume net pralenkti šiaurę, juk mūsų gamta mums geresnė, dosnesnė, švelnesnė. Tartu (Dorpode) aplankėm jų universitetą, kur tiek daug mūsų senųjų veikėjų yra mokslus ėję. Šiame mieste yra garsi ligoninė, kur galvos pavojingoms operacijoms ir mūsiškiai važiuoja. Iš estų rašytojų težinau Augustą Gailitį, vieną jo romaną turim išverstą, o daugiau lyg nieko, nors estai nepertolimi mūsų kaimynai, o ir Dievas davė, kad mūsų žemės nesueina, neteks nei dėl ežių, nei dėl vištų bylinėtis, kaip su kitais. Estijoj išbuvom tik vieną dieną, tai daug ko nors peikti nė nedrįsčiau, nes jie nešė svetimųjų jungą kaip ir mes, juk ir jie naujakuriai, kaip ir mes, be to, gal jie mokėję mus atjausti nepertolimose dienose, kada jų sostinėje ėjo derybos dėl tos Lietuvą sudrebinusios lenkų notos. Man net drąsu buvo Estijoj, galėjom laisvai kviesti: prašom pas mus atvažiuoti. Su Estija, Latvija yra sudaryta draugiškumo sutartis, tai bent gali jausti lygią draugystę. Nieko, mes dirbsime, mes pasispausime, - sakiau lyg sau, lyg estams ir latviams, grįždama iš tolomosios šiaurės, iš amžinosios dienos šalies namo. Reikia tik pamatyt, kad žmonės turi blogesnes sąlygas ir gali pasidaryt geresnį gyvenimą. Kartkartėmis turime į ten nuvažiuoti ir pamatyti, kad daug ką reikia pas save pakeist, visų pirma tą apsileidimą, tą į purvus įsiknisimą ir juose pasitenkinimą. …
Posted on: Fri, 22 Nov 2013 18:03:24 +0000
Trending Topics
Recently Viewed Topics
© 2015