Stoviu prie Santuokų rūmų, kas dešimt minučių mainosi visų baltų atspalvių suknelių, ryškių, kad net skauda akis, pamergių, tamsiais kostiumais vilkinčių ir neturinčių kur dėti rankas vyrų, baltų ir juodų limuzinų, tyliai išleidžiančių kvapą muilo burbulų ir garsiai pokšinčių putojančio vyno kamščių karuselė. Padėjau ištekinti klasiokę, sutikau merginą iš paralelinės klasės – beveik iš paralelinio pasaulio, nes kalbėjomės apie dalykus, kurie, rodos, buvo nutikę kam kitam, pavyzdžiui, apie fantastų susibūrimus. Sutikau dar porą žmonių iš to kito pasaulio, buvusio taip seniai, ir jie mane prisiminė, nors tuomet buvau geltonsnapė porą fantastinių apsakymų parašiusi mergiotė, ir net nedrįsau tokių žmonių kalbinti. Nė dabar nedrįsčiau, bet svetimos vestuvės tikriausiai suartina. „Viskas tik vaidinimas“, - mosteli į aikštelėje vos prasilenkiančius riebius limuzinus, puoštus kičo šedevrais, vyras dryžuotais marškiniais. Keturiese gurkšnojame likusį šampaną ir nusprendžiame, kad taip, vaidinimas – ne tik vestuvės, bet ir susėdimas prie bet kuria proga nukloto šventinio stalo, kai laukiama vėluojančių, galvojant tik apie baltą mišrainę ir gniaužiant rankoje šakutę, su kuria norėtųsi bakstelėti giminaičiui savo už kokią seną nuodėmę, vaidinimas krikštynos, kai susirenka krūva vaikų nemėgstančių žmonių, laidotuvės, kai prireikia paskutinio kostiumo ir vainikų rikiuotojų, jubiliejai, per kuriuos dovanojami atvirukai su užrašytais skaičiais, nors niekas nenori matyti užrašytų savo metų. Ir mes, va, vaidiname, sveikiname, geriame šampaną, juokiamės, paskui išeisime kiekvienas sau ir susitiksime tik per kitą vaidinimą.
Posted on: Sat, 29 Jun 2013 19:25:22 +0000
Trending Topics
Recently Viewed Topics
© 2015